Monthly Archives: sausio 2012

Paulo Coelho “Veronika ryžtasi mirti“

Tai istorija apie merginą, kuri, atsiduria psichiatrijos ligoninėje, po nesėkmingo bandymo nusižudyti.

Istorija atrodo paprasta, tačiau autorius bando perteikti žmogaus jausmus, pamąstymus apie gyvenimą, kurį jis lengvai gali prarasti ir kurį įvertina tik tada, kai lieka nebedaug laiko gyventi. Ši knyga man nelabai patiko, nes nesužinojau nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi. Be to, istorija labai nuspėjama, jau įpusėjus knygą numaniau, kaip ji baigsis, todėl nebuvo per daug įdomu skaityti, nors ir lengvai ir greitai perskaičiau.

Ne viskas šioje knygoje taip blogai, gana įdomūs ir skirtingi veikėjų paveikslai, įdomios jų gyvenimo istorijos. Mane labiausiai sudomino daktaras Igoras, pasak kurio beprotystės priežastis yra vitriolis – toksiška medžiaga ir daktaras rašo disertaciją apie šią medžiagą bei ieško būdų kaip nuo jos pagydyti ligonius. “Netrukus surašys, kas reikia, išdėstydamas vienintelį žinomą gydymo būdą apsinuodijus vitrioliu – gyvenimo suvokimą. Ir nurodys vaistą, kurį vartojo atlikdamas pirmąjį didelį savo bandymą su pacientais – mirties suvokimą.“

Trumpai tariant knyga nelabai patiko, nepaliko didelio įspūdžio, tačiau nesigailiu ją skaičiusi, nes tai pirmoji pažintis su P. Coelho. Perskaičius šią knygą supratau, kad Coelho ne mano autorius, nors ateityje skaitysiu “Vienuolika minučių“, nes turiu ją savo bibliotekoje ir gal nuomonė kiek pagerės.

“Jeigu pamišėlis manęs paklaustų, kam reikalingas kaklaraištis, turėčiau atsakyti: absoliučiai niekam. Netgi nėra puošmena, nes mūsų laikais jis tapo vergovės, galios simboliu, laikysenos per atstumą ženklu. Kaklaraištis tik tuo naudingas, kad, parėję namo ir jį nusitrakę, pajuntame, jog nuo kažko išsivadavome, o nuo ko – nežinome.“

“Žinau, kad pasaulis ne iškart pripažins mano pastangas, […]. Galiausiai tai kaina, kurią privalo sumokėti genijai.“

“Iš esmės visa, kas mums nutinka gyvenime, įvyksta vien dėl mūsų kaltės.“

“Trokšti būti tokiam pat – sunki liga, tai reiškia laužyti prigimtį, eiti prieš Dievo įstatymus – juk Dievas visuose pasaulio miškuose ir giriose nesukūrė nė vieno lapelio tokio pat kaip kitas.“

“Kadangi neturi drąsos būti kitokie, žmonės eina prieš prigimtį, ir jų organizme ima gamintis vitriolis – arba kartėlis, kaip paprastai vadinamas šis nuodas.“

Ekranizacija

Anotacija:

Jauna graži mergina turi viską, kad būtų laiminga, bet nusprendžia nusižudyti. Atsigavusi ligoninėje, suvokia daugybę dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojo.

Puslapių skaičius: 250

Knyga nuosava.

Perskaičiau 31.01.2012

Vertinimas: 3/5

Reklama

2 Komentaras

Filed under 2012 m. knygų iššūkis

Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja“

Turbūt tai viena keisčiausių istorijų, kokias teko skaityti. Iš pradžių norėjau mesti knygą, ją tiesiog keikiau, nes bjaurėjausi ir negalėjau pakęsti trijų vyrų žiauraus elgesio su gyvūnais bei su senute.

Knygoje pilna juodojo humoro, ironijos, juokingų ir neįtikėtinų situacijų, kurios priverčia juoktis ir žavėtis garbaus amžiaus senole, kuri nebegalėdama pakęsti savo giminaičio ir jo bendrų nepagarbaus elgesio su ja pradeda kovą prieš savo skriaudikus.

Pasirinkau šią trumpą knygą pirmąjai pažinčiai su A. Paasilinna norėdama dar suspėti perskaityti vieną knygą kol neišvykau iš Lietuvos ir labai džiaugiuosi, kad perskaičiau būtent šią nuotaikingą istoriją, kurioje radau visko: ir žmogaus žiauraus elgesio, ir ironijos, ir tam tikrų pamokymų, tarsi likimo pirštų, kurie padeda įvykiams susiklostyti reikiama linkme. Todėl ateityje ieškosiu daugiau A. Paasilinna knygų.

“Rožės – gražuolių gėlės, rožės dedamos ant kekšių kapų.“

“Pasaulyje būtų gera gyvent, jeigu vyrai nebūtų girtuokliai ir kvailiai. Antra vertus, psichologams tada trūktų darbo.“

Anotacija:

Linėja Ravaska – pulkininkienė, vieniša inteligentiška senutė, turinti namuką užmiestyje. Pamiršusi amžių ji džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais ir neturėtų kuo skųstis, jei ne įžūlus tolimas giminaitis Kaukas Niūsionenas. Nedorėlis kartą per mėnesį aplanko senutę ne vienas, – vaikinai visada atvyksta trise, – lėbauja, siautėja, taikosi atimti ne tik pensiją, bet ir kitas senutės santaupas. Visai suniekšėję vyriškiai ima regzti planą, kaip nudaigoti pulkininkienę, tačiau paslaptingai vienas po kito pasimiršta. Ar tai likimo atpildas, ar dėl to kalta garbioji aštuoniasdešimtmetė?

Puslapių skaičius: 168

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 28.01.2012

Vertinimas: 5/5

2 Komentaras

Filed under Knygos

Hermann Hesse “Roshaldė“

Ši knyga – tai liūdnoka vienos šeimos istorija, kuri nuo pirmų puslapių prikaustė ir paskutiniuose puslapiuose graudino. Hesse vaizduoja susvetimėjusius vyrą ir žmoną, kuriuos suartina tik nelaimė, bendras didžiulis skausmas.

Pagrindinis veikėjas Johanas Feragutas – žymus ir talentingas dailininkas, kuris tapo visai ne dėl šlovės ir pinigų, o dėl savęs. Gyvena ir dirba jis mažoje ateljė šalia savo paties dvaro, kuriame jis nelaukiamas, nes jame gyvena jo žmona su vienu iš sūnų. Feragutui gyvenimo džiaugsmo teikia tik tapymas, jo geriausias draugas Otas bei jo jaunėlis sūnus Pjeras, kurį jis nori auginti pats.

Visi kūrinio veikėjai labai panašūs, nes jie visi jaučiasi vieniši ir nelaimingi. Mažasis Pjeras mane sužavėjo savo įžvalgumu ir mažam berniukui nebūdingu protingumu.

Gali pasirodyti, kad “Roshladė“ yra tik liūdna istorija, tačiau taip nėra. Visas kūrinys labai šviesus, žaismingas ir šiltas, tik pačioje pabaigoje kūrinys tampa liūdnas ir niūrus.

Pirmą kartą skaičiau Hesse ir ši knyga mane sužavėjo, pakerėjo rašytojo šiltu, spalvingu stiliumi ir artimiausiu metu ieškosiu daugiau jo knygų.

“Ryškiausius ir gaiviausius įspūdžius žmogus patiria labai anksti, iki trylikos, keturiolikos metų, iš jų ir semiasi peno visą savo gyvenimą.“

“Bet iš tikrųjų tai aš nenoriu būti suaugęs. Seni žmonės daugiausia tokie nemalonūs. Ir Albertas jau visiškai pasikeitė. O kai seni žmonės vis labiau sensta, tai galų gale numiršta. Mieliau būčiau toks kaip dabar, tik kartais norėčiau paskraidyti su paukščiais aukštai virš medžių tarp debesų. Tuomet juokčiausi iš visų žmonių.“

Puslapių skaičius: 159

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 21.01.2012

Vertinimas: 5/5

2 Komentaras

Filed under Knygos

Milan Kundera “Nepakeliama būties lengvybė“

Ši knyga – tai pirmoji mano pažintis su M. Kundera, kuri iš pradžių sužavėjo, tačiau pabaigoje truputį nuvylė.

Autorius piešia labai įdomius bei sudėtingus žmonių gyvenimus, kuriuose vyrauja meilė, pasiaukojimas bei išdavystė. Visa istorija yra glaudžiai susieta su politikos tema dėl to meto įvykių Čekijoje, kurie dar labiau paaštrina siužetą, pakreipia veikėjų gyvenimus kita vaga.

Kūrinio vekėjai pasirodė neįprasti, bet dėl to ir įdomūs. Viena pagrindinių herojų Tereza visą gyvenimą gyvendama su motina buvo mokoma, kad nėra ko gėdytis nuogo kūno, nes visų kūnai yra lygūs. Todėl ji bėgo nuo savo motinos ir sutiko Tomą, tikėdamasi, kad jam jos kūnas bus vienintelis ir įvertintas, tačiau jam kur kas įdomiau tyrinėti ir kitų moterų kūnus.

M. Kundera pateikia situacijas iš abiejų veikėjų pusių ir tai padeda suprasti kai kurių jų poelgių priežastis, suprasti jų jausmus. Kūrinyje autorius yra ne tik stebėtojas ramiai stebintis veikėjų gyvenimą,bet jis ir pats komentuoja vienokius ar kitokius įvykius, bando juos paaiškinti. Šis autoriaus elgesys pasirodė labai keistas, dar niekada nematytas, tačiau skaityti jis visiškai netrugdė.

“Kuo našta sunkesnė, tuo mūs gyvenimas arčiau žemės, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis.“

“Žmogus niekada negali žinoti, ko turėtų norėti, nes gyvena tik vieną gyvenimą ir negali jo lyginti su ankstesniais nei pataisyti būsimuose.“

“Meilė – tai ne noras mylėtis (šis noras siejamas su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi).

Ekranizacija

Anotacija:

Šis Milano Kunderos romanas – labiau negu – kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kuris kryptis lengviau pakeliama – paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku… /ir našta, ir lengvybė vienodai sunkūs pasirinkti.

Puslapių skaičius: 290

Knyga nuosava.

Perskaičiau 18.01.2012

Vertinimas: 4/5

Komentarų: 1

Filed under 2012 m. knygų iššūkis

George Orwell “1984-ieji“

Taigi perskaičiau pirmą knygą iš 2012 metų iššūkio sąrašo. Ilgą laiką ji išgulėjo mano lentynoje nepaliesta, nors ją pirkau vasarą ir žadėjau skaityti kaip įvadą į Murakami “1Q84“, bet Murakami pradėjau ankščiau ir didelės klaidos nepadariau, nes ir be Orwell’o kūrinio puikiai viskas suprantama.

“1984-ieji“ sunkokai skaitėsi, iš pradžių buvo be galo nuobodu ir buvau numetusi šią knygą. Bet prisiruošiau pabaigti ir antroje dalyje pasidarė visai įdomu.

Per daug ši knyga manęs nenustebino, nepapasakojo kažko naujo, ko nebūčiau jau žinojusi ar numaniusi, bet kaip autorius knygoje teigia, kad “Geriausios knygos yra tos, kurios tau pasakoja jau žinomus dalykus“. Tačiau nelabai suprantu, kodėl tiek daug žmonių ją laiko geriausia knyga ir panašiai. Bet pati knygos idėja man labai patiko, skaitydama stengiausi tik skaityti kaip grožinį kūrinį ir nesusieti knygoje aprašomų įvykių su realiais įvykiais.

Knyga parodo, ką gali padaryti valdžia, kokią jėgą ji turi, kad gali valdyti tiek praeitį, tiek ateitį: “Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį“. Knygoje vaizduojami įvykiai parodo, kad valdžia gali viską, ji gali sunaikinti žmogų, ištrinti jį iš istorijos upės arba pakeisti taip, kad jis būtų naudingas valdžiai. “Partija turi du tikslus – užkariauti visą žemės paviršių ir visiems laikams galutinai išnaikinti laisvo mąstymo galimybę.“ Knyga atskleidžia, kad žmogus privalo atsisakyti vienintelio dalyko, kuriuo dar tikėjo, kurį mylėjo, kad išsaugotų save, nes niekuo aplink pasitikėti negalima, tik pačiu savimi.

“Tai, kas vyksta visų žmonių sąmonėse, vyksta iš tikro.“

“Laisvė yra tai, kad gali sakyti, jog du plius du yra keturi.“

Ekranizacija

Anotacija:

Pasislėpęs pakrikos Tiesos ministerijos Registrų skyriuje Vinstonas Smitas sumaniai perrašo praeitį, kad ji atitiktų Partijos poreikiams. Tačiau giliai širdyje jis priešinasi totalitariniam pasauliui, kuriame gyvena, pasauliui, kuris reikalauja absoliutaus paklusnumo ir kontroliuoja žmogų viską matančiais monitoriais ir budria Didžiojo Brolio akimi. Trokštantis tiesos ir laisvės Smitas užmezga meilės romaną su savo kolega Džiulija, tačiau netrukus supranta, kad šiame košmariškame pasaulyje meilė yra neapykanta, karas – taika, o tikroji laisvės kaina – išdavystė.

Puslapių skaičius: 248

Knyga nuosava.

Perskaičiau 12.01.2012

Vertinimas: nors ir buvo nuobodoka ir idėja nelabai gerai išreikšta, bet už pačią idėją 5/5

2 Komentaras

Filed under 2012 m. knygų iššūkis

Haruki Murakami “Norvegų giria“

“Norvegų giria“ pirmoji knyga perskaityta šiais metais ir labai džiaugiuosi, kad naujus metus pradėjau su Murakami’u.

Ši knyga labai skiriasi nuo kitų Murakami’o knygų, tokiu kaip: “Avies medžioklė“, “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, “Pernakt“ ir kitų, mat “Norvegų girioje“ fantastikos kaip ir nėra. Iš pirmo žvilgsnio  tai pats paprasčiausias kūrinys apie meilę, tačiau pats Murakami teigia, kad tai buvo tarsi savęs išbandymas parašyti vientisą ir paprastą istoriją.

Pagrindinis personažas Toru Vatanabė nukelia skaitytoją į studijų universitete laikus, kad papasakotų savo gyvenimo istoriją apie prarastus draugus bei atrastus mylimuosius.

Patys knygos herojai man pasirodė labai įdomūs ir skirtingi, kad ir pats Toru Vatanabė – vienišius, per daug neišvaizdus, bet labai pastabus, protingas ir sugebantis stebuklingai pritraukti kitus, savo keistu mąstymu ir kitokiu požiūriu. Tuo tarpu Midori (labai gražus vardas : ) ) labai išvaizdi, tačiau be galo keista: labai greitai supyksta ir nesišneka keletą mėnesių, šneka visokias nešvankybes  ir mėgsta žiūrėti porno filmus:  “- Kai tik prasideda sekso scena, aplinkui išgirsti “Gurkt!“, mat visi vienu metu nuryja seilę – paaiškino Midori. – Oi, kaip man patinka šitas “Gurkt!“ Tiesiog smagumėlis!“

Knyga labai melancholiška, kaip ir daugumoje Murakami’o knygų vyrauja vienišumas, skamba klasikinė muzika, kalbama apie klasikines knygas: ‎“Jis vis dėlto griežtai laikėsi vienos taisyklės: niekad neatsiversti knygos, kurios autorius nebūtų miręs mažiausiai prieš trisdešimt metų. -Tik tokiomis knygomis galiu pasitikėti.[…] Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi.“ Dėka šios knygos, užsinorėjau perskaityti “Didijį Getsbį“ ir jis jau guli mano lentynoje : )

Sunkoka šią knygą lyginti su kitomis autoriaus knygomis tokiomis kaip: “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, “Dansu, dansu, dansu“, “Mylimoji Sputnik“, nes šioje knygoje nėra fantazijos, tačiau vyrauja tokia pat melancholiška nuotaika. “Norvegų giria“ gal šiek tiek ir nusileidžia kitoms autoriaus knygoms, bet tai nereiškia, kad ji prastesnė, tiesiog ji kitokia: ramesnė, pastovesnė. Tačiau laikas praleistas su ja neprailgo : )

“Sulaukus tam tikro amžiaus tiesiog būtina pradėti groti sau. Juk kaip tik tai ir yra tikroji muzika.“

“Gerai, kad gali jausti, koks gardus valgis. Galima laikyti tai įrodymu, kad esi gyvas“

“Neužmiršk, kad gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys. Juk žinai: būna tokios šokoladinių saldainių dėžutės; vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų – ne. Taigi, suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tie, kurių tau nesinori. kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys.“

 

 

Ekranizacija

Anotacija:

„The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ („Norvegų giria“) garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių. Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities. 
Haruki Murakami – šiuo metu populiariausias japonų rašytojas, lietuvių kalba jau pasirodžiusių knygų Avies medžioklė („Baltos lankos“, 2003), Dansu, dansu, dansu („Baltos lankos“, 2004) ir Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas („Baltos lankos“, 2004) autorius. Priešingai nei šių knygų, „Norvegų girios“ istorija paprasta ir vientisa, dėmesys sutelkiamas ne į proto žaismą ar antgamtinius dalykus, o į jauno žmogaus tapimo suaugusiuoju patirtį. Tai – išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį. 

Puslapių skaičius: 372

Knyga nuosava.

Vertinimas: 5/5

Parašykite komentarą

Filed under Knygos

Mano knygų lentyna

Visada svajojau turėti pakankamai talpią ir patrauklią knygų lentyną. Iki šiol knygos slėpdavosi vienos už kitų tai lentynose, tai spintelėse ar dar bala žino kur. Bet pagaliau mano mažytė svajonė išsipildė ir mano knygos turi naujus namučius. Tačiau jos ten gyvena ne vienos, turi ir kaimynų: turkiškų knygų, vadovėlių, žodynų, net smurfas ten gyvena ; )

Iš arčiau:

                              

Mr Smurf

7 Komentaras

Filed under Knygos