Monthly Archives: vasario 2012

George Orwell “Gyvulių ūkis“

Niekada per daug nesidomėjau apie valdymą Rusijoje, tik tiek kiek reikėdavo istorijos pamokoms, nes tai manęs per daug nedomino nei mokykloje, nei dabar. Tad skaitydama “Gyvulių ūkį“ iš pradžių skaičiau kaip paprastą kūrinį, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau lyginti situaciją knygoje su situacija Rusijoje 20 a.

O ta situcaija tokia: gyvuliai susivienija ir nusprendžia išvaryti ūkio šeimininkus lauk ir gyventi laisvai tik sau, nevergaujant žmogui, nes, pasak juos: “Žmogus – vienintelis tikrasis mūsų priešas. Pašalinkite iš scenos žmogų, ir amžiams dings pagrindinė alkio ir persidirbimo priežastis. Žmogus – vienintelis padaras, kuris vartoja nieko pats negamindamas.“ Gyvulių ūkiui pradeda vadovautis kas gi daugiau, jeigu ne kiaulės, kurios sukūrė Septynis įsakymus:

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio.

7. Visi gyvuliai lygūs.

Tačiau ilgainiui kiaulės pradėjo jaustis viršesnėmis už kitus gyvulius: ėsdavo daugiau už kitus, dirbdavo mažiau ir tai pagrįsdavo neva jos yra ūkio smegenys, tad turi gauti daugiau ėdalo bei poilsio, kad galėtų kurti idėjas bei planus ūkio naudai.  Galiausia kiaulės persikėlė į trobą, pradėjo gerti alkoholį ir net vaikščioti ant dviejų kojų.  Kaip sakoma: “Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips“. Kad kiti gyvuliai nesukiltų supratę neteisybę, kiaulės pakoregavo Septynis įstatymus.

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje su patalais.

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio nesaikingai.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio be  priežasties.

7. Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.

Autorius tokia satyrine pasakėčia labai įžvalgiai pateikė situaciją Rusijoje,  kritikuodamas žmonių apgaudinėjimą, išnaudojimą bei asmenybės kultą. Neseniai skaičiau G. Orwell’o “1984-ieji“ ta pačia tematika, tačiau “Gyvulių ūkis“ patiko daug labiau dėl savo ironijos ir puikaus palyginimo.

Ekranizacija

Pilnos trukmės animacinis filmukas “Gyvulių ūkis“

Anotacija:

„Gyvulių ūkis“ – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Puslapių skaičius: 192

Knyga nuosava.

Perskaičiau 15.02.2012

Vertinimas: 5/5

Komentarų: 1

Filed under 2012 m. knygų iššūkis

Antoine de Saint-Exupéry “The Little Prince“ (“Mažasis Princas“)

Manau tokios knygos nereikia pristatinėti, visi apie ją girdėję ir dauguma skaitę. Aš ją perskaičiau tik dabar, nors vaikystėje ir turėjau, bet jei ir skaičiau, nieko neprisimenu arba nelabai supratau.

Taigi “Mažasis Princas“ tai labai miela ir šilta istorija apie berniuką gyvenantį labai mažoje planetoje, kurioje jis turi tris jam priklausančius vulkanus ir vieną jam labai brangią rožę. Mažasis princas nusprendžia pakeliauti po kitas planetas ieškodamas draugų ir aplanko septynias planetas, iš kurių paskutinę – Žemę.

Prieš atvykdamas į Žemę kitose planetose jis sutinka karalių, laikantį save visų planetų, net saulės bei žvaigždių valdovu, pasipūtėlį, mėgstantį būti liaupsinamu,  girtuoklį, verslininką, skaičiuojantį žvaigždes ir teigiantį, kad jos priklauso jam, žibintų uždegėją, gyvenantį tokioje planetoje, kurioje diena trunka vieną minutę, tad jis neturi laiko net pailsėti nuo savo darbo, geografą, gyvenantį labai gražioje planetoje, tačiau jis nieko apie ją nežino, nei kokie planetoje miestai, nei ežerai, nes, pasak jo, jis ne tyrinėtojas, o geografas. Atvykęs į Žemę Mažasis princas sužino, kad joje gyvena šimtai tūkstančių tokių žmonių, kuriuos jis jau sutiko kitose planetose: girtuoklių, verslininkų, geografų, pasipūtėlių bei kitų. Tad nors  Žemė ir pati didžiausia iš jų bei ko gero gražiausia, tačiau ji ir pati liūdniausia, nes žmonės per daug užsiėmę ir neturi laiko net apsidairyti aplinkui.

Apkeliavęs tiek daug planetų, jis nesuranda nei vieno draugo žmogaus, nes visi per daug užsiėmę savo reikalais ir nesupranta Mažojo princo, kuriam rūpi paprasti dalykai, tokie kaip jo rožė palikta viena jo planetoje, tačiau Mažasis princas suranda vieną draugę – lapę, kuri randa laiko ir noro susidraugauti su Mažuoju princu, ne taip kaip žmonės, kurie įpratę viską įsigyti už pinigus, tačiau draugystės už jokius pinigus nenusipirksi. “Men have no more time to understand anything. They buy things all ready made at the shops. But there is no shop anywhere where one can buy friendship, and so men have no friends any more.” 

Ši trumpa istorija sušildo savo paprastumu, atvirumu, bei nuoširdžiu mažo vaiko mąstymu, kurio suagę nesupranta. Nors aš jau ir suaugusi, bet Mažojo princo mąstymas man labai artimas. Gal manyje vis dar gyvena vaikas, kuriam, kaip ir Mažajam princui, rūpi paprasti dalykai, kūrių jau beveik nebepastebime…

“Goodbye, said the fox. And now here is my secret, a very simple secret. It is only with the heart that one can see rightly. What is essential is invisible to the eye.” 

“If, for example, you come at four o’clock in the afternoon, then at three o’clock I shall begin to be happy. I shall feel happier and happier as the hour advances. At four o’clock, I shall already be worrying and jumping about. I shall show you how happy I am! But if you come at just any time, I shall never know at what hour my heart is to be ready to greet you . . . One must observe the proper rites . . .” 

“All grown-ups were once children… but only few of them remember it.” 

“I shall look at you out of the corner of my eye, and you will say nothing. Words are the source of misunderstandings.“ -from the Fox-” 

“You see, one loves the sunset when one is so sad.” 

“But the eyes are blind. One must look with the heart.” 

“You become responsible, forever, for what you have tamed.” 

Puslapių skaičius: 109

Knyga nuosava.

Perskaičiau 14.02.2012

Vertinimas: 5/5

Parašykite komentarą

Filed under Knygos

Diane Setterfield “The Thirteenth Tale“ (“Tryliktoji Pasaka“)

Perskaičiau vieną nuostabiausių knygų, kokią esu skaičiusi. Vis dar negaliu pamiršti šios knygos, dar tebegyvenu joje, tebemąstau apie jos veikėjus. Ši knyga man tokia ypatinga dar ir dėl to, kad tai pirmoji anglų kalba perskaityta knyga, nors lentynoje yra daugiau negu 10 knygų anglų kalba, bet tik dabar prisiruošiau vieną iš jų paimti į rankas, nes iki šiol daviau pirmenybę knygoms lietuvių kalba. Kaip pastebėjau, kuo knyga labiau patinka, tuo sunkiau parašyti gerą atsiliepimą. Bandysiu, tačiau sunku neastsleidžiant turinio.

Ši knyga tiesiog pakeri savo gražia kalba, kalbos stiliumi (skaitant anglų kalba), bei įvykių paslaptingumu. Prieš skaitydama visiškai nesitikėjau, kad ji mane taip įtrauks ir pradėsiu kone gyventi ja. O istorija tokia: žymi rašytoja Vida Winter pasamdo Margaret’ą Lea parašyti jos biografiją, kuri taip sudomina ir įtraukia Margaret’ą, kad ji pati pradeda domėtis visa Angelfield’ų namų istorija ir išsiaiškina daug paslapčių. Vida Winter ir Margaret Lea panašios tuo, kad abi turi  dvynes seseris, tačiau Margaret’os sesuo mirė vos gimusi ir Margaret visą gyvenimą jaučia nuoskaudą ir jaučiasi vieniša. Kūrinio eigoje atsiskleidžia labai daug paslapčių, kai kurios iš jų tokios, kokių net neįsivaizduotum, tačiau daugiau atskleisti nenoriu, nes dar neskaičiusiems bus neįdomu skaityti.

Margaret Lea dirba mažame jos tėvui priklausamčiame knygyne. Ji, kaip ir kiekvienas turi savo istoriją bei savo paslapčių. Gavusi laišką iš žymios rašytojos, apie kurią ji ne ką ir težino, nustemba, kodėl Vida Winter pasirinko būtent Margaret’ą rašyti jos biografiją. Margaret tėvo knygyne  susiranda žymios rašytojos kūrinį Thirteen Tales of Change and Desperation, kuris vėliau buvo pervadintas į Tales of Change and Desperation ir skaitydama pastebi, kad knygoje yra tik dvylika pasakų, vienos trūksta ir tai ją labai suglumina. Margaret nuvykusi pas rašytoją nesupranta, kodėl ji pasirinko ją ir jau stojasi išeiti, kai Vida Winter ištaria: ‘ Once upon a time there were twins ‘. Kadangi Margaret pati yra dvynė, tai priverčia ją pasilikti ir ji pradeda klausytis žymios rašytojos istorijos, kuri yra, kaip pati Vida Winter teigė, vaiduoklių istorija.

Man labai patinka knygos, kuriose yra kalbama apie kitus kūrinius, pavyzdžiui Murakami’o “Norvegų girioje“ buvo rašoma apie “Didįjį Getsbį“ ir ši knyga jau mano lentynoje. “Tryliktoji pasaka“ mane sudomino knyga “Moteris baltais drabužiais“ ir pradėjau ja domėtis bei planuoju kada pamačiusi įsigyti. Kalbant ne apie kūrinį, bet apie pačią knygą, tai ji naudinga tuo, kad joje yra Skaitytojų grupės užrašai, kuriuose pateikta kūrinio santrauka naudinga primiršus  kūrinį (kas man dažnai pasitaiko, skaitant vieną knygą po kitos kartais pradeda maišytis įvykiai) galima atsiversti ir viską prisiminti. Taip pat yra skiltis For Discussion skirta pamąstymams apie kūrinį.

Buvo tikrai labai gera skaityti kūrinį apie knygas ir apie meilę joms.

“People disappear when they die. Their voice, their laughter, the warmth of their breath. Their flesh. Eventually their bones. All living memory of them ceases. This is both dreadful and natural. Yet for some there is an exception to this annihilation. For in the books they write they continue to exist. We can rediscover them. Their humor, their tone of voice, their moods. Through the written word they can anger you or make you happy. They can comfort you. They can perplex you. They can alter you. All this, even though they are dead. Like flies in amber, like corpses frozen in the ice, that which according to the laws of nature should pass away is, by the miracle of ink on paper, preserved. It is a kind of magic.” 

“I have always been a reader; I have read at every stage of my life, and there has never been a time when reading was not my greatest joy. And yet I cannot pretend that the reading I have done in my adult years matches in its impact on my soul the reading I did as a child. I still believe in stories. I still forget myself when I am in the middle of a good book. Yet it is not the same. Books are, for me, it must be said, the most important thing; what I cannot forget is that there was a time when they were at once more banal and more essential than that. When I was a child, books were everything. And so there is in me, always, a nostalgic yearning for the lost pleasure of books. It is not a yearning that one ever expects to be fulfilled.” 

“Of course I loved books more than people.” 

“There are too many books in the world to read in a single life time. You have to draw the line somewhere.” 

“A birth is not really a beginning. Our lives at the start are not really our own but only the continuation of someone else’s story.” 

“For me to see is to read. It has always been that way.” 

“What better place to kill time than a library?” 

“Everybody has a story. It’s like families. You might not know who they are, might have lost them, but they exist all the same. You might drift apart or you might turn your back on them, but you can’t say you haven’t got them. Same goes for stories.” 

“I read old novels. The reason is simple: I prefer proper endings.“

For Discussion

‘ Though my appetite for food grew frail, my hunger for book was constant. ‘ What do you think that Margaret finds in books that she cannot find in food?

‘ I prefer proper endings. ‘ Do you? Or would you rather have some things left to your imagination?

‘ Remember, this person burns books. Does he really deserve to live? ‘ Which book on the brink would have you pulling the trigger?

Su šia knyga ir lovoje prieš miegą...

 

...ir universiteto kavinėje.. : )

 

Puslapių skaičius: 464

Knyga nuosava.

Perskaičiau 12.02.2012

Vertinimas: 5/5

Komentarų: 1

Filed under 2012 m. knygų iššūkis

Žiemos (ne)skaitadieniai

Taigi baigiasi mano atostogos, o su jomis greičiausiai ir skaitadieniai, nes kitą savaitę prasidės paskaitos ir neliks daug laiko skaitymui. Užtat džiaugiuosi, kad per sausį perskaičiau 6 knygas ir savo biblioteką pasipildžiau 15 knygų. Visų  žinoma pati nepirkau, didžiąją dalį gavau dovanų gimtadienio proga ir 3 knygas atsivežiau, kurias jau seniai turėjau, bet neskaičiau.

Iš Lietuvos išvykau pačiu laiku, nors, tiesą sakant norėjau pajusti tą -30 laipsnių šaltį, tačiau ir čia ne ką geriau, žinoma nėra šalta kaip Lietuvoje, nėra net minuso šiuo metu, tačiau sniego tai nors su vežimu vešk! Bet jau šiandien tirpsta, tai bent įmanoma išvaryti mašiną : )

Parašykite komentarą

Filed under Knygos