Haruki Murakami “Kafka pakrantėje“

Paskutinė 2012 metų iššūkio knyga! Buvau suabejojusi, ar spėsiu įveikti šį iššūkį, nes mokslai labai “užspaudė“, tačiau man pavyko : )

Murakami – mano mylimiausias rašytojas ir ši knyga neabejotinai labai patiko. Labai seniai skaičiau Murakami knygas, tad ši buvo tikra atgaiva sielai. Kaip ir visos jo knyga, taip ir ši pilna mistikos, mįslių, erotikos, magiškojo realizmo. Romane pasakojamos dvi istorijos – penkiolikemčio berniuko vardu Kafka istorija, kuris pabėga iš namų su tikslu surasti savo motiną ir sesę bei  Nakata istorija, kuris užsidirba pinigų ieškodamas iš namų pabėgusių kačių ir netikėtai pradeda keliauti. Šios istorijos tiesiogiai nėra susijusios, tačiau jos panašios ir turi kažką bendro. Kafka pabėga iš namų norėdamas išvengti taip vadinamo Edipo komplekso. Tai man priminė neseniai skaitytą romaną Young Turk, kuriame taip pat buvo kalbama apie šį kompleksą. Taigi, nors abi istorijos ir nėra tiesiogiai susijusios, tačiau jas abi sieja Nakata bei Kafkos dvasiniai ieškojimai, kuriose jie ieško kažko, kas užpildytų tuštumą.

Knyga labai įtraukė, tad perskaičiau labai greitai, bet norėtųsi dar kada ją pavartyti, nes ji kažką tokio turi, kad privertė keletą dienų po jos perskaitymo dar joje tebegyventi.

Puslapių skaičius: 480

Knyga nuosava.

Perskaičiau 28.12.2012

Vertinimas: 5/5

Jane Austen Pride and Prejudice (“Puikybė ir Prietarai“)

Šiandien mano blogui sukanka vieni metai  : )  Prieš metus sau pasižadėjau, kad 2012 – taisiais bandysiu pamėgti klasiką, tačiau ši Austen knyga tik įrodo, kad aš visus metus vengiau paimti klasiką į rankas. Žinoma, šiais metais nemažai klasikos skaičiau per paskaitas, bet ši knyga yra viena pirmųjų mano skaitytų klasikos kūrinių.

Trumpai tariant, knyga nelabai patiko, per daug neužkabino. Iš pradžių buvo sunku skaityti ir įsijausti dėl veikėjų kiekio ir jų  vardų bei pavardžių. Kaip anglų literatūros studentė, vertinu šią autorę ir žaviuosi jos sukurtais spalvingais ir skirtingais veikėjais, bet nepataikausiu ir nesakysiu, kad tai mano autorė. Vis tik man artimesni šiuolaikiniai autoriai ir kitokio žanro knygos, niekad nebuvau didelė meilės romanų gerbėja.

Ekranizacija

Filmą būtinai žiūrėsiu, nes Elizabetos vaidmenį atlieka mano mylimiausia aktorė

: )

 

Puslapių skaičius: 402

Knyga nuosava.

Perskaičiau 21.12.2012

Vertinimas: 3/5

Sandra Brown “Pavydas“

Nuvylė mane šis romanas. Ilgai norėjau jį perskaityti, buvau skaičiusi gerų atsiliepimų, tačiau man jis pasirodė eilinis amerikietiškas romanas. Vienintelis patikęs dalykas – romanas romane. Bet perskaičius keletą skyrių is Parkerio rašomo “Pavydo“, nesunku buvo nuspėti likusius siužeto vingius, tad skaičiau be jokio susidomėjimo.

Kažkur skaičiau komentarą, kad pagrindinė veikėja Marisa,redaguojanti Parkerio rankraštį, pasirodė įdomus ir traukiantis charakteris. Mano akimis ji ir yra ta maža mergaitė, kuria neigianti esanti. Jos charakterio bruožai ir elgesys rėkte rėkia, kad jai reikia kažko, kas ją apgintų. Tuo ji visiškai skiriasi nuo Nadios, kuri man pasirodė stipri ir žinanti savo vertę.

Skaitydama vis laukiau, kada gi bus tas “wow“ tačiau taip ir nesulaukiau. Į daugumą įvykių, tokių kaip neištikimybė, galimas nužudymas, reakcija buvo per daug rami. Kažkodėl man nesąmoningai  norisi šią autorę lyginti su T. Gerritsen, gal būtent dėl to S. Brown ir nuvylė.

 

Puslapių skaičius: 480

Knyga nuosava.

Perskaičiau 28.10.2012

Vertinimas: 3/5

Beowulf

Vengiu tokių nedidelės apimties knygų (~200 psl), geriau renkuosi didesnės apimties, nes tada yra daugiau tikimybės, kad knyga užkabins.. na, o, kai knyga vos kelių šimtų puslapių, jeigu neįtraukė nuo pradžios, kažin ar beįtrauks viduryje, t.y, po kelesdešimties puslapių. Žinoma, yra ir išimčių ir vasarą tuo įsitikinau, nes daugiausia skaičiau knygas vos šimto ar kelių šimtų puslapių, nes naudojausi retai pasitaikančia proga lankytis lietuvos bibliotekoje.

Grįžtant prie šitos knygos, jos turbūt niekada ir nebūčiau skaičiusi jeigu ne mokslai, kuriuose nagrinėjome šitą kūrinį. Nereikėjo perskaityti visos knygos, užteko vos kelių ištraukų susidaryti bendram vaizdui, kuris buvo daug geresnis negu perskaičius visą kūrinį. O kodėl jį skaičiau? Todėl, kad gavau dovanų ir nemėgstu numesti vos pradėtą knygą. Tada tarsi sąžinę graužia…

Taigi, šioje anonimiškoje knygoje, tiksliau legendoje, yra pasakojama istorija apie didvyrį Beowulf’ą ir jo žygdarbius, kurie jam užtarnavo visų pagarbą. Danų karalius Hrothgar pastato kažką panašaus į rūmus, kuriuose visi jo žmonės susirenka švęsti, laukti iš mūšių grįžtančių artimųjų ir pan. 12 metų tuos rūmus atakuoja baisus monstras vardu Grendel, kuris žudo ir suvalgo visus ten esančius žmones. Kai apie tai išgirsta Beowulf’as, jis vyksta padėti danų karaliui ir susidoroja su baisia pabaisa. Kūriniui įpusėjus atsiranda baisus dragonas, kuris taip pat atakuoja žmones ir Beowulf’o kaip didvyrio pareiga yra susidoroti ir su juo.

Ekranizacija

 

Puslapių skaičius: 176

Knyga nuosava.

Perskaičiau 06.10.2012

Vertinimas: 2/5

Joanne Harris “Džentelmenai ir žaidėjai“

Šią knygą skaičiau gal pusmetį ar net metus. Pirma knygos pusė nelabai užkabino, veikėjai, įvykiai painiojosi, buvo sunku suvokti, kuris veikėjas dabar kalba, kas jis ir panašiai. Tad knygą numečiau ir tik dabar nusprendžiau pabaigti. Antra knygos pusė daug įdomesnė negu pirmoji, po truputį tampa suprantama apie ką ši knyga. O ji apie vaiko, dabar jau suagusio žmogaus, kerštą. Tą žmogų aš įvardyčiau kaip nestabilios pscihikos, nes visą tą pyktį nešiotis šitiek metų, įpainioti nekaltus asmenis dėl, mano akimis, visiškai bereikšmio motyvo yra nesuprantama, beprotiška ir net kvaila. Kaip bebūtų, knyga iš tiesų patiko. Nesistengiau įspėti tą kerštaujantį žmogų, kuris iš pamatų bando sugriauti berniukų mokyklą Šv. Osvaldą. Tačiau, kai sužinojau, kas jis, be galo nustebau. To visiškai nesitikėjau ir net verčiau knygos puslapius atgal, kad perskaityčiau apie tą veikėją ir rasčiau kokią nors užuominą. Patiko ne tik detektyvinė knygos linija, bet ir visos tos mokyklos paslaptys bei skirtingi ir įdomūs mokytojai, kurie net neįtaria, kad tikrasis visų Šv. Osvaldą užgriūvusių nesėkmių kaltininkas ir net žudikas, yra tarp jų.

Anotacija:

„Džentelmenai ir žaidėjai“ – ketvirtoji britų rašytojos Joanne Harris knyga lietuvių kalba. Šįkart tai psichologinis trileris, kurio veiksmas vyksta senoje šv. Osvaldo gramatinėje berniukų mokykloje Šiaurės Anglijoje. Ką tik prasidėję nauji mokslo metai žada permainas tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Penkiolika metų skrupulingai slėpta istorija tuo iškils aikštėn. Kas tas paslaptingas vienišius, kurio šiurkštūs juokeliai palengva pereina nuo smurto iki žmogžudystės, ir kodėl beveik pamirštas skandalas sugrįžta su tokia stipria smogiamąja jėga? Tai nėra perrašyta istorija. Bet ji galėjo ir būti…

Puslapių skaičius: 464

Knyga nuosava.

Perskaičiau 06.08.2012

Vertinimas: 5/5

John Katzenbach “Analitikas“

Nė neabejodama galiu teigti, kad tai pats geriausias skaitytas psichologinis trileris. Patiko nuo pat pirmųjų puslapių. Idėja, charakteriai, knygos painumas ir atomazga tiesiog prikaustė ir paskutinius skyrius skaičiau sulėtinusi kvėpavimą. Neatskleidžiant knygos turinio ir svarbių detalių, galiu pasakyti tik tiek, kad psichoanalitikas Rikis per savo gimimo dieną gauna laišką, pranešantį, kad jam liko gyventi tik 15 dienų ir per tas dienas jam pravarčiau nusižudyti arba atspėti laiško autoriaus tikrąjį vardą, kitu atveju mirs Rikio giminaitis. Įvykiai knygoje nenuspėjami ir iš pirmo žvilgsnio pasiduoti pasiruošęs Rikis Starksas, įgauna antrą kvėpavimą ir parodo, ką sugeba analitiko mąstymas.  Psichoanalitikas pasineria į painų ir paslaptingą labirintą po savo, kaip analitiko, praeitį, bandydamas suprasti, kuo nusikalto paslaptingai pasivadinusiam Ražiniui.

Anotacija:

Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vienišas žmogelis, visą gyvenimą pradirbęs psichoanalitiku, o po žmonos mirties beveik visiškai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Per savo penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį jis netikėtai gauna laišką, ir viskas staiga pasikeičia. Gerajam daktarui gresia kerštas už nusikaltimą, kurio jis nė neatsimena padaręs. Jis priverstas rinktis: nusižudyti iškart arba žaisti žaidimą, kurį pralošus, pasirinkimas bus dar baisesnis. Ar išdrįs daktaras paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą visai niekuo dėtą žmogų?
Bet daktaras Rikis, pasirodo, ne iš kelmo spirtas. Žaidimą jis pasiryžęs laimėti. Ir sužinoti visą tiesą.

 

Puslapių skaičius: 507

Knyga nuosava.

Perskaičiau 01.08.2012

Vertinimas: 5/5

Tess Gerritsen “Pameistrys“

Prieš maždaug metus perskaičiau pirmą dalį “Chirurgą“, kuriame susipažinau su Džeine Ricoli, Bostono policijos detektyve, kuri ir sučiupo Chirurgą. “Pameistryje“ atsiranda naujas serijinis žudikas, kuris susivienija su iš kalėjimo pabėgusiu Vorenu Hoitu. Abiejų dalių siužetai panašūs, tačiau “Chirurgas“ sužavėjo labiau. “Pameistryje“  užtenka ir romantikos, ir liečiama feminizmo tema.  Tačiau pabaiga per greitai išrutuliojama, nenustebino.

Lengvam, ramiam skaitymui ši knyga puikiai tinka.

Ekranizacija

Anotacija:

Žinau, kad nesu vienintelis toks žmogus šioje žemėje. Kažkur yra kitas. Ir jis laukia manęs…

Jau metus laiko Chirurgas uždarytas kalėjime, tačiau jo šiurpus šešėlis ir toliau persekioja miestą, o ypač Bostono policijos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvę Džeinę Ricoli. Netikėtai atsiranda dar vienas žiaurus nusikaltėlis, kurio žudymo būdas toks panašus į Chirurgo. Nejaugi vienas šaltakraujis žudikas mėgdžioja kitą? Kaip galėjo šie du pabaisos susisiekti?

Tarsi to būtų negana, iš kalėjimo pabėga Chirurgas, ir, žinoma, du talentingi iškrypėliai žudikai, meistras ir pameistrys, suvieniję jėgas pradeda medžioti sunkiausiai pasiekiamą grobį – moterį, kuri medžioja juos.

Puslapių skaičius: 336

Knyga nuosava.

Perskaičiau 28.05.2012

Vertinimas: 4/5

George Orwell “Gyvulių ūkis“

Niekada per daug nesidomėjau apie valdymą Rusijoje, tik tiek kiek reikėdavo istorijos pamokoms, nes tai manęs per daug nedomino nei mokykloje, nei dabar. Tad skaitydama “Gyvulių ūkį“ iš pradžių skaičiau kaip paprastą kūrinį, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau lyginti situaciją knygoje su situacija Rusijoje 20 a.

O ta situcaija tokia: gyvuliai susivienija ir nusprendžia išvaryti ūkio šeimininkus lauk ir gyventi laisvai tik sau, nevergaujant žmogui, nes, pasak juos: “Žmogus – vienintelis tikrasis mūsų priešas. Pašalinkite iš scenos žmogų, ir amžiams dings pagrindinė alkio ir persidirbimo priežastis. Žmogus – vienintelis padaras, kuris vartoja nieko pats negamindamas.“ Gyvulių ūkiui pradeda vadovautis kas gi daugiau, jeigu ne kiaulės, kurios sukūrė Septynis įsakymus:

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio.

7. Visi gyvuliai lygūs.

Tačiau ilgainiui kiaulės pradėjo jaustis viršesnėmis už kitus gyvulius: ėsdavo daugiau už kitus, dirbdavo mažiau ir tai pagrįsdavo neva jos yra ūkio smegenys, tad turi gauti daugiau ėdalo bei poilsio, kad galėtų kurti idėjas bei planus ūkio naudai.  Galiausia kiaulės persikėlė į trobą, pradėjo gerti alkoholį ir net vaikščioti ant dviejų kojų.  Kaip sakoma: “Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips“. Kad kiti gyvuliai nesukiltų supratę neteisybę, kiaulės pakoregavo Septynis įstatymus.

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje su patalais.

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio nesaikingai.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio be  priežasties.

7. Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.

Autorius tokia satyrine pasakėčia labai įžvalgiai pateikė situaciją Rusijoje,  kritikuodamas žmonių apgaudinėjimą, išnaudojimą bei asmenybės kultą. Neseniai skaičiau G. Orwell’o “1984-ieji“ ta pačia tematika, tačiau “Gyvulių ūkis“ patiko daug labiau dėl savo ironijos ir puikaus palyginimo.

Ekranizacija

Pilnos trukmės animacinis filmukas “Gyvulių ūkis“

Anotacija:

„Gyvulių ūkis“ – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Puslapių skaičius: 192

Knyga nuosava.

Perskaičiau 15.02.2012

Vertinimas: 5/5

Diane Setterfield “The Thirteenth Tale“ (“Tryliktoji Pasaka“)

Perskaičiau vieną nuostabiausių knygų, kokią esu skaičiusi. Vis dar negaliu pamiršti šios knygos, dar tebegyvenu joje, tebemąstau apie jos veikėjus. Ši knyga man tokia ypatinga dar ir dėl to, kad tai pirmoji anglų kalba perskaityta knyga, nors lentynoje yra daugiau negu 10 knygų anglų kalba, bet tik dabar prisiruošiau vieną iš jų paimti į rankas, nes iki šiol daviau pirmenybę knygoms lietuvių kalba. Kaip pastebėjau, kuo knyga labiau patinka, tuo sunkiau parašyti gerą atsiliepimą. Bandysiu, tačiau sunku neastsleidžiant turinio.

Ši knyga tiesiog pakeri savo gražia kalba, kalbos stiliumi (skaitant anglų kalba), bei įvykių paslaptingumu. Prieš skaitydama visiškai nesitikėjau, kad ji mane taip įtrauks ir pradėsiu kone gyventi ja. O istorija tokia: žymi rašytoja Vida Winter pasamdo Margaret’ą Lea parašyti jos biografiją, kuri taip sudomina ir įtraukia Margaret’ą, kad ji pati pradeda domėtis visa Angelfield’ų namų istorija ir išsiaiškina daug paslapčių. Vida Winter ir Margaret Lea panašios tuo, kad abi turi  dvynes seseris, tačiau Margaret’os sesuo mirė vos gimusi ir Margaret visą gyvenimą jaučia nuoskaudą ir jaučiasi vieniša. Kūrinio eigoje atsiskleidžia labai daug paslapčių, kai kurios iš jų tokios, kokių net neįsivaizduotum, tačiau daugiau atskleisti nenoriu, nes dar neskaičiusiems bus neįdomu skaityti.

Margaret Lea dirba mažame jos tėvui priklausamčiame knygyne. Ji, kaip ir kiekvienas turi savo istoriją bei savo paslapčių. Gavusi laišką iš žymios rašytojos, apie kurią ji ne ką ir težino, nustemba, kodėl Vida Winter pasirinko būtent Margaret’ą rašyti jos biografiją. Margaret tėvo knygyne  susiranda žymios rašytojos kūrinį Thirteen Tales of Change and Desperation, kuris vėliau buvo pervadintas į Tales of Change and Desperation ir skaitydama pastebi, kad knygoje yra tik dvylika pasakų, vienos trūksta ir tai ją labai suglumina. Margaret nuvykusi pas rašytoją nesupranta, kodėl ji pasirinko ją ir jau stojasi išeiti, kai Vida Winter ištaria: ‘ Once upon a time there were twins ‘. Kadangi Margaret pati yra dvynė, tai priverčia ją pasilikti ir ji pradeda klausytis žymios rašytojos istorijos, kuri yra, kaip pati Vida Winter teigė, vaiduoklių istorija.

Man labai patinka knygos, kuriose yra kalbama apie kitus kūrinius, pavyzdžiui Murakami’o “Norvegų girioje“ buvo rašoma apie “Didįjį Getsbį“ ir ši knyga jau mano lentynoje. “Tryliktoji pasaka“ mane sudomino knyga “Moteris baltais drabužiais“ ir pradėjau ja domėtis bei planuoju kada pamačiusi įsigyti. Kalbant ne apie kūrinį, bet apie pačią knygą, tai ji naudinga tuo, kad joje yra Skaitytojų grupės užrašai, kuriuose pateikta kūrinio santrauka naudinga primiršus  kūrinį (kas man dažnai pasitaiko, skaitant vieną knygą po kitos kartais pradeda maišytis įvykiai) galima atsiversti ir viską prisiminti. Taip pat yra skiltis For Discussion skirta pamąstymams apie kūrinį.

Buvo tikrai labai gera skaityti kūrinį apie knygas ir apie meilę joms.

“People disappear when they die. Their voice, their laughter, the warmth of their breath. Their flesh. Eventually their bones. All living memory of them ceases. This is both dreadful and natural. Yet for some there is an exception to this annihilation. For in the books they write they continue to exist. We can rediscover them. Their humor, their tone of voice, their moods. Through the written word they can anger you or make you happy. They can comfort you. They can perplex you. They can alter you. All this, even though they are dead. Like flies in amber, like corpses frozen in the ice, that which according to the laws of nature should pass away is, by the miracle of ink on paper, preserved. It is a kind of magic.” 

“I have always been a reader; I have read at every stage of my life, and there has never been a time when reading was not my greatest joy. And yet I cannot pretend that the reading I have done in my adult years matches in its impact on my soul the reading I did as a child. I still believe in stories. I still forget myself when I am in the middle of a good book. Yet it is not the same. Books are, for me, it must be said, the most important thing; what I cannot forget is that there was a time when they were at once more banal and more essential than that. When I was a child, books were everything. And so there is in me, always, a nostalgic yearning for the lost pleasure of books. It is not a yearning that one ever expects to be fulfilled.” 

“Of course I loved books more than people.” 

“There are too many books in the world to read in a single life time. You have to draw the line somewhere.” 

“A birth is not really a beginning. Our lives at the start are not really our own but only the continuation of someone else’s story.” 

“For me to see is to read. It has always been that way.” 

“What better place to kill time than a library?” 

“Everybody has a story. It’s like families. You might not know who they are, might have lost them, but they exist all the same. You might drift apart or you might turn your back on them, but you can’t say you haven’t got them. Same goes for stories.” 

“I read old novels. The reason is simple: I prefer proper endings.“

For Discussion

‘ Though my appetite for food grew frail, my hunger for book was constant. ‘ What do you think that Margaret finds in books that she cannot find in food?

‘ I prefer proper endings. ‘ Do you? Or would you rather have some things left to your imagination?

‘ Remember, this person burns books. Does he really deserve to live? ‘ Which book on the brink would have you pulling the trigger?

Su šia knyga ir lovoje prieš miegą...

 

...ir universiteto kavinėje.. : )

 

Puslapių skaičius: 464

Knyga nuosava.

Perskaičiau 12.02.2012

Vertinimas: 5/5

Paulo Coelho “Veronika ryžtasi mirti“

Tai istorija apie merginą, kuri, atsiduria psichiatrijos ligoninėje, po nesėkmingo bandymo nusižudyti.

Istorija atrodo paprasta, tačiau autorius bando perteikti žmogaus jausmus, pamąstymus apie gyvenimą, kurį jis lengvai gali prarasti ir kurį įvertina tik tada, kai lieka nebedaug laiko gyventi. Ši knyga man nelabai patiko, nes nesužinojau nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi. Be to, istorija labai nuspėjama, jau įpusėjus knygą numaniau, kaip ji baigsis, todėl nebuvo per daug įdomu skaityti, nors ir lengvai ir greitai perskaičiau.

Ne viskas šioje knygoje taip blogai, gana įdomūs ir skirtingi veikėjų paveikslai, įdomios jų gyvenimo istorijos. Mane labiausiai sudomino daktaras Igoras, pasak kurio beprotystės priežastis yra vitriolis – toksiška medžiaga ir daktaras rašo disertaciją apie šią medžiagą bei ieško būdų kaip nuo jos pagydyti ligonius. “Netrukus surašys, kas reikia, išdėstydamas vienintelį žinomą gydymo būdą apsinuodijus vitrioliu – gyvenimo suvokimą. Ir nurodys vaistą, kurį vartojo atlikdamas pirmąjį didelį savo bandymą su pacientais – mirties suvokimą.“

Trumpai tariant knyga nelabai patiko, nepaliko didelio įspūdžio, tačiau nesigailiu ją skaičiusi, nes tai pirmoji pažintis su P. Coelho. Perskaičius šią knygą supratau, kad Coelho ne mano autorius, nors ateityje skaitysiu “Vienuolika minučių“, nes turiu ją savo bibliotekoje ir gal nuomonė kiek pagerės.

“Jeigu pamišėlis manęs paklaustų, kam reikalingas kaklaraištis, turėčiau atsakyti: absoliučiai niekam. Netgi nėra puošmena, nes mūsų laikais jis tapo vergovės, galios simboliu, laikysenos per atstumą ženklu. Kaklaraištis tik tuo naudingas, kad, parėję namo ir jį nusitrakę, pajuntame, jog nuo kažko išsivadavome, o nuo ko – nežinome.“

“Žinau, kad pasaulis ne iškart pripažins mano pastangas, […]. Galiausiai tai kaina, kurią privalo sumokėti genijai.“

“Iš esmės visa, kas mums nutinka gyvenime, įvyksta vien dėl mūsų kaltės.“

“Trokšti būti tokiam pat – sunki liga, tai reiškia laužyti prigimtį, eiti prieš Dievo įstatymus – juk Dievas visuose pasaulio miškuose ir giriose nesukūrė nė vieno lapelio tokio pat kaip kitas.“

“Kadangi neturi drąsos būti kitokie, žmonės eina prieš prigimtį, ir jų organizme ima gamintis vitriolis – arba kartėlis, kaip paprastai vadinamas šis nuodas.“

Ekranizacija

Anotacija:

Jauna graži mergina turi viską, kad būtų laiminga, bet nusprendžia nusižudyti. Atsigavusi ligoninėje, suvokia daugybę dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojo.

Puslapių skaičius: 250

Knyga nuosava.

Perskaičiau 31.01.2012

Vertinimas: 3/5