Tag Archives: 1001 knyga

Toni Morrison Beloved (“Mylima”)

Labai tamsi, žiauri knyga apie vergų gyvenimą Jungtinėse valstijose. Tai bene pirmoji perskaityta knyga apie vergus ir turbūt paskutinė, nes nemėgstu tokių tamsių, niūrių knygų, tačiau kitokia ji būti ir negali, nes pasakoja realią Amerikos istoriją. Lyginant su kita šios autorės skaityta knyga “Sula”, tai sunku pasakyti, kuri patiko labiau, gal “Mylima” dėl jos tikroviškumo. Knyga pasakoja labai skaudžią ir žiaurią Amerikos vergų istoriją, kuri mums visiškai svetima ir sunkiai suprantama, tačiau jiems ji labai skaudi ir puikiai pažįstama, todėl labai svarbu kalbėti apie šiuos įvykius, tik šitaip vergai nebus pamiršti.

Kas labiausiai knygoje nepatiko, tai fantastika. Taip pat iš pradžių sunkokai skaitėsi dėl įvykių nenuoseklumo: vienu metu pasakojama apie dabartį, tada staigiai peršokama į praeitį ir pan. O stipriausia knygos pusė – tikroviškumas, kuris tikrai sukrečia. Kai kurie įvykiai aprašyti labai tikroviškai, dar iki šiol regiu tą vaizdą, kai Sethe yra mušama.

Knyga privertė susimąstyti, kodėl motinos nužudo savo vaikus, kokios gali būti to priežastys, kad motinos taip pasielgtų ir ar galima tai pateisinti. Iki šiol dar atsakymo neradau ir knygos veikėjos Sethe motyvai manęs neįtikino.

Ekranizacija

Puslapių skaičius: 328

Knyga nuosava.

Perskaičiau 31.12.2012

Vertinimas: 4/5

Komentarų: 1

Filed under Knygos

Ernest Hemingway The old man and the sea (“Senis ir jūra”)

https://i0.wp.com/www.pandora.com.tr/images/kapak/43286b.jpgKnyga labai plonytė, tačiau labai graži ir prasminga. Siužeto pristatinėti manau nereikia, vien jau pavadinimas tai atskleidžia. Tai knyga apie tikslo siekimą, ryžtą ir nepasidavimą, apie žmogaus kovą prieš gamtą. Senis, vardu Santiagas, išplaukia žvejoti vienui vienas ir tas jo vienišumas toks liūdnas, kad skaitant verčia susimąstyti, kokia baisi senų žmonių dalia, kai nėra net su kuo pasikalbėti, tik su savimi ir jūra. Tačiau kita vertus, senis išplaukė į kovą, kurią žmogus turi įveikti vienui vienas. 84 dienas trunka jo kova prieš žuvį, kova prieš gamtą. Ir net, kai jis mato, kad viskas žlunga, kai jau žuvvis yra pagauta, tačiau vis atsiranda kažkokių trukdžių, kai jo nebeklauso rankos, jis vistiek nepasiduoda ir kovoja iki galo. Nors ir Santiagas gerbia žuvį ir vadina ją ‘broliu’, tačiau jis žino, kad turi ją sužvejoti, norint išgyventi. Jei ne senis pagaus žuvį, ją pagaus rykliai – toks jau gamtos dėsnis. Jeigu žiūrėsime į tą žuvį kaip į ryžto, troškimo simbolį, kuris pradžioje yra labai didelis, tačiau pabaigoje iš jo nelieka nieko, tik griaučiai.

 

“But man is not made for defeat,” he said. “A man can be destroyed but not defeated. ”

“Why do old men wake so early? Is it to have one longer day?”

“No one should be alone in their old age, he thought.”

Ekranizacija

 

Puslapių skaičius: 99

Knyga nuosava.

Perskaičiau 03.12.2012

Vertinimas: 5/5

 

Parašykite komentarą

Filed under Knygos

Toni Morrison “Sula”

Gan įdomi dviejų šeimų, dviejų draugių gyvenimo istorija. Sula ir Nelė nuo mažens yra geriausios draugės, elgiasi, mąsto taip pat. Tačiau nuo pat pradžių tampa aišku, kad Sula kitokia ir kai kurie jos poelgiai net sukrečia skaitant. Sula elgiasi visai kitaip nei kiti miestelio gyventojai: ji dešimčiai metų išvyksta net nedavusi tikslaus adreso ir sugrįžta nieko nepranešusi. Tačiau užaugusių Nelės ir Sulos santykiai kiek kitokie, jos nebegali būti vėjavaikės mergiūkštės, kurios dalinasi viskuo. Skaitant neatrodė, kad ši knyga vien tik apie dviejų mergaičių, vėliau moterų draugystę, tačiau pabaigoje tampa aišku, kad jų ryšys buvo už viską svarbesnis, tačiau tai suprantama per vėlai.

Knyga dar patiko ir tuo, kad aprašomi ne tik šių dviejų merginų gyvenimai, bet ir jų motinų, ypač Sulos motinos ir močiutės gyvenimai, kurie taip pat labai įdomūs ir stebinantys.

Anotacija:

Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta
rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi
juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur
pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys
skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė
savižudybės diena… Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį
baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti
truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai
nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai –
nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo
sodrioje moterystėje ir… išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš mūsų suklestėjo, kai kurios
mirė. Tačiau visos to paragavo“.

Puslapių skaičius: 152

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 04.07.2012

Vertinimas: 4/5

 

Komentarų: 1

Filed under Knygos

Samuel Beckett “Neįvardijamasis”

“Neįvardijamasis” – neabejotinai sudėtingiausia trilogijos dalis (pirmoji – Samuel Beckett “Molojus”, antroji – Samuel Beckett “Malonas miršta”). Pirmose dalyse daug kas neaišku, nesuprantama, tačiau ši dalis jas pranoksta. Kaip ir sako pavadinimas, ši knyga neįvardijama, pagrindinis herojus, jo veiksmai, buvimo vieta yra neįvardijami. Jis pasakoja, kad šalia jo vaikšto Malonas, nors kartais suabejoja ar tai tikrai jis.  Kaip ir pirmose dalyse pagrindinio herojaus mintys trūkinėja, tad skaityti yra tikrai nelengva. Ši knyga – tai tarsi pagrindinio herojaus pokalbis su pačiu savimi ir sau. Tačiau kaip bebūtų, ši dalis mažiausiai patiko, visko jau buvo kiek per daug.

Puslapių skaičius: 170

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 29.06.2012

Vertinimas: 4/5

Parašykite komentarą

Filed under Knygos

Samuel Beckett “Malonas miršta”

Antroji trilogijos dalis, kuri taip pat nenuvylė. (Pirmoji – Samuel Beckett “Molojus”)Čia vėlgi vaizduojamas ligotas žmogus, gulintis lovoje ir pasakojantis istorijas, kurios gal ir apie jį, o gal išgalvotos, niekas neaišku. Malonas guli mirties patale ir abiem galais nusmailintu pieštuku rašo istorijas į sąsiuvinį. Istorijos greitai keičia viena kitą, vienu metu jis pasakoja apie berniuką Sapo, skerdžių Lujį, kitu momentu staigiai peršoka prie kito pasakojimo apie Makmaną, kuris atsiduria prieglaudoje ir ten įsimyli savo slaugę Molę. Malonas keičia pasakojimus, komentuoja, todėl kartais net sunku suvokti apie ką jis dabar kalba. Tarp pasakojimų įsiterpia ir pasakoja apie savo aplinką, apie nereikšmingus dalykus, tokius kaip jo paltas, lazda, skrybėlė. Jo pasakojimai dažnai nutrūksta, nes jis pameta sąsiuvinį ar pieštuką.

Abi trilogijos knygos gali pasirodyti nuobodžios, nes jose veiksmo mažai. Tačiau Beckett’o kūryba mane sužavėjo tuo, kad jis apie gyvenimą rašo taip kaip ir yra, be jokių pagražinimų, per daug nefilosofuoja apie egzistencijos klausimus, nes visgi pasakotojas ant mirties slenksčio ir žino, kad ankščiau ar vėliau mirs. Tačiau pabaigoje taip ir neaišku ar Malonas mirė, ar tebemiršta, kaip teigia knygos pavadinimas, nes paskutinis sakinys neužbaigiamas, nėra jokio taško.

Puslapių skaičius: 151

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 28.06.2012

Vertinimas: 5/5

Komentarų: 1

Filed under Knygos

Samuel Beckett “Molojus”

Pirmąją knygos pusę skaičiau ir nesupratau apie ką ji, na lyg ir supratau, nes nėra ko ten nesuprasti, viskas atrodo gal net pernelyg paprasta, tačiau tuo pačiu metu labai painu. Taigi, pirmojoje knygos pusėje matome Molojų, kuris guli savo motinos lovoje ir rašo ataskaitą. Jis pasakoja, kaip keliavo pas savo motiną, kurios nei vardo, nei adreso neprisimena, nors to keliavimu nelabai ir pavadinsi, nes jis keliauju dviračiu, kuris neturi grandinės ir pats Molojus yra luošys: jo viena koja nesilanksto, yra trumpesnė už kitą ir kita koja taip pat prastos būklės. Molojaus pomėgiai labai neįprasti: pasitelkęs matematines taisykles, jis apskaičiuoja kiek kartų per dieną, net kiek kartų per valandą jis pirsteli. Kitas labai keistas jo pomėgis – dėti akmenis į palto, kelnių kišenes ir pasitelkus matematinius apskaičiavimus juos čiulpti vieną po kito taip, kad neliktų nei vieno nepaliesto ir nepaimtų to pačio akmens antrą kartą. Šie jo pomėgiai aprašyti labai smulkiai, per daug ištęstai, tačiau jie, taip pat ir atgrasi, net šlykšti jo išvaizda ir pasišlykštėtinas lytinis gyvenimas, parodo bjauriąsias, tamsiąsias žmogaus prigimties puses.

Antrąją kūrinio pusę pasakoja Žakas Moranas, kuris gauna užduotį iš darbdavio Gaberio surasti Molojų. Taigi, Moranas išvyksta į kelionę drauge su sūnumi ir istorija atrodo labai paprasta ir daug šviesesnė negu pirmoji kūrinio dalis. Tačiau viskas staiga ima griūti: Moranui pradeda nebesilankstyti koja, sūnų išsiunčia nupirkti dviratį, tačiau vėliau sūnus tėvą palieka ir Moranas keliauja vienas dviračiu. Istorija labai panaši į Molojaus, nes kūrinio pradžioje Molojus užsiminė apie sūnų ir apie tarnaitę, tad peršasi išvada, kad Moranas ir Molojus – tai vienas ir tas pats žmogus. Tačiau tai nėra atskleidžiama, gal tiesiog toks pat likimas ištiko ir ieškomąjį, ir ieškotoją.

Puslapių skaičius: 226

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 27.06.2012

Vertinimas: 5/5

 

2 Komentaras

Filed under Knygos

Hermanas Hesė ”Sidharta”

Turbūt labiausiai filosofinė knyga, kurią esu skaičiusi. Nors skaitosi lengvai ir greitai, tačiau kūrinys yra labai gilus, teko stabtelėti keliose vietose, perskaityti dar kartą ir pamąstyti.

Knygoje pasakojamas vaikino, vardu Sidharta gyvenimas, kuris dar jaunas būdamas palieka tėvo namus vedamas noro atrasti save ir savo pašaukimą. Sidharta ilgus metus gyvena Samano (asketo) gyvenimą, vėliau paragauja ir turtuolio gyvenimo. Tačiau nei vienas, nei kitas nesuteikia jam pilnatvės, savęs atradimo jausmo. Sidharta neseka paskui Budą, paskui kurį seka daugelis žmonių, nes pasak Sidhartos, visi Budos sekėjai – “tik krintatys lapai, ne iš jų pačių vidaus kilo tas mokymas ir įstatymas“.  Tad vaikinas neina kito mokytojo keliu, nepritaiko jo išminties sau, bet ieško tiesos pats.

Kūrinys verčia susimąstyti, kad viskas sukasi ratu, tam tikra prasme lazda turi du galus, kaip nutinka pagrindiniam veikėjui su jo sūnumi. “Sidharta” – tai knyga apie kiekvieną iš mūsų, nes mes visi ieškome savojo Aš, savo pašaukimo, gyvenimo tikslo.

“Aš manau, kad iš tikro nėra vadinamojo “mokymosi”. […], yra tiktai žinojimas, kuris slypi visur, […], kuris glūdi ir manyje, ir tavyje, ir kiekvienoje būtybėje. Ir aš imu galvoti: pikčiausias šio žinojimo priešas – noras žinoti, mokymasis.”

“Ne, jokiu mokymu negali sekti tikras ieškotojas, norintis atrasti.”

“Kai žmogus ieško, […] tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kita neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą – jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti – tai turėti tikslą. Bet rasti – vadinasi, būti laisvu, atviru pojūčiams, neturėti jokio tikslo.”

Ekranizacija

Anotacija:

„Sidharta” – vienas žymiausių vokiečių rašytojo, Nobelio pre­mi­jos laureato Hermano Hesės kūrinių. H. Hesė nepaprasto likimo menininkas, o Sidhartos istorija – tam tikra prasme jo gyvenimo kelio apmąstymas.

Puslapių skaičius: 136

Knyga iš bibliotekos.

Perskaičiau 25.06.2012

Vertinimas: 5/5

Parašykite komentarą

Filed under Knygos