Labai smagi ir nuotaikinga knyga apie tai, kaip gyvenimas mėto žmogų. Vatanenas partrenkia zuikį ir pasilieka su juo gyventi miške. Išsižada darbo, gyvenimo santuokoje ir visų patogumų. Vatanenas kartu su zuikiu per metus apkeliauja visą Suomiją, net nukanka į Sovietų Sąjungą ir kur tik benukeliautų, nutinka kurioziškos situacijos, kurios gali nutikti tik A. Paasilinna knygų herojams.
Tai jau antroji mano perskaityta A. Paasilinna knyga (pirmoji – Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja“ ), kuri taip pat, pralinksmino, atpalaidavo ir sužavėjo autoriaus humoro jausmu bei rašymo stiliumi. Tačiau, “Zuikio metai“ truputį nuvylė, idėja įdomi, tačiau knyga nesužavėjo taip, kaip “Gudrioji nuodų virėja“.
Puslapių skaičius: 138
Knyga iš bibliotekos.
Perskaičiau 30.06.2012
Vertinimas: 4/5
“Neįvardijamasis“ – neabejotinai sudėtingiausia trilogijos dalis (pirmoji – 
Antroji trilogijos dalis, kuri taip pat nenuvylė. (Pirmoji – 
Pirmąją knygos pusę skaičiau ir nesupratau apie ką ji, na lyg ir supratau, nes nėra ko ten nesuprasti, viskas atrodo gal net pernelyg paprasta, tačiau tuo pačiu metu labai painu. Taigi, pirmojoje knygos pusėje matome Molojų, kuris guli savo motinos lovoje ir rašo ataskaitą. Jis pasakoja, kaip keliavo pas savo motiną, kurios nei vardo, nei adreso neprisimena, nors to keliavimu nelabai ir pavadinsi, nes jis keliauju dviračiu, kuris neturi grandinės ir pats Molojus yra luošys: jo viena koja nesilanksto, yra trumpesnė už kitą ir kita koja taip pat prastos būklės. Molojaus pomėgiai labai neįprasti: pasitelkęs matematines taisykles, jis apskaičiuoja kiek kartų per dieną, net kiek kartų per valandą jis pirsteli. Kitas labai keistas jo pomėgis – dėti akmenis į palto, kelnių kišenes ir pasitelkus matematinius apskaičiavimus juos čiulpti vieną po kito taip, kad neliktų nei vieno nepaliesto ir nepaimtų to pačio akmens antrą kartą. Šie jo pomėgiai aprašyti labai smulkiai, per daug ištęstai, tačiau jie, taip pat ir atgrasi, net šlykšti jo išvaizda ir pasišlykštėtinas lytinis gyvenimas, parodo bjauriąsias, tamsiąsias žmogaus prigimties puses.
Turbūt labiausiai filosofinė knyga, kurią esu skaičiusi. Nors skaitosi lengvai ir greitai, tačiau kūrinys yra labai gilus, teko stabtelėti keliose vietose, perskaityti dar kartą ir pamąstyti.
Labai graži istorija, primenanti pasaką. Vilioja skaityti ne tik dėl rytų kultūros, bet ir dėl autorės kilmės – ji turi lietuviško kraujo.
Keista, tačiau tokią ne visai lengvo turinio knygą, perskaičiau per vieną dieną, nes labai įtraukė. Deja, į pabaigą ši istorija mane “paleido“.
Savotiška, gražiai parašyta meilės istorija. Pagrindinei veikėjai dvylikametei mergaitei įkanda pasiutęs šuo ir jos tėvas atiduoda ją į vienuolyną, manydamas, kad tikėjimas ją išgydys. Tačiau vienuolyne ji pripažįstama apsėstąja ir naudodamiesi egzorcizmo apeigomis, bando iš jos išvaryti velnią. Tarp jos ir ją lankančio dvasininko užgimsta meilė. Truputį sunku įsivaizduoti kokia gali būti meilė tarp dvylikos metų mergaitės ir virš trisdešimties dvasininko. Tačiau meilė atrodo labai tyra ir graži, tad nekyla jokių klausimų.
Tai pirmoji mano pažintis su šiuo autoriumi ir manau, kad gana vykusi. Tolstojus vaizduoja niūrią, tamsią vieno vyro šeimos istoriją. Pats pasakojimas prasideda vagone, kuriame ginčijasi ponia su pirkliu ir seniu, kurie teigia, kad moteris turi paklusti vyrui, nes gavusi valią ji ištvirks, tačiau ponia teigia, kad reikia tuoktis iš meilės ir, kad moteris lygiai tokia pati kaip ir vyras. Po jų ginčo pasirodo Pozdnyševas, kuris teigia, kad nužudė savo žmoną ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją kūrinio pasakotojui.
readinginistanbul 